...visko po truputeli....
Kai buvau dar visai mažas mama mum liepdavo parašyti Seniui Šalčiui laišką. Turėjom didelę palėpe, tad eidavom į ją ir ant mažos kėdelės palikdavom savo kūrybą ir prašymus. Mat mama buvo įtikinus, jog ten žiemai apsigyvena nykštukas. Ei ir mes šventai tikėjom! Taip, ir tikėjom, kad jis Senio Šalčio mažasis pagalbininkas. Vis gi kaip netikėsi kai kitądien nubėgęs pakeisti sąrašo jo paprasčiausiai nerandi. Kukčiodamas puoli skųstis mamai, o ji šypsodama ramina „juk sakiau, kad pasiims“.
Ir jum visiem - truputėli tikėjimo. Tik truputėli… Kartais tiek ir tetrūksta.
In the text you can use Wiki or HTML tags.
